Tarp tamsiø miðkø klaidþiojo dvasia,
Ji liûdna ir pikta,
Klajoja nerasdama vietos
Apleista ir pamirðta.
Jos kûnas graþiausios merginos,
Bet vidus piktos gyvatës,
Medeinës tamsioji pusë,
Griaunanti gamtos jëga.
Jos merginos vilioja savo kerais
Pasiklydusius miðke,
Ir tie, kurie nesuras Kelio Atgal,
Nesulauks ryto auðros.
Mirties buèiniai piktøjø gyvaèiø
Praþudo beprasmes sielas,
Ir jei matai Ugná jos akyse
Tu eisi kartu...
Silpnieji triumfuoja,
Iðsekusi jos galia
Liûdna ir pikta...
Kirsk, Medeine, kirsk!
