Kai ëeliai ilgëja,
tapdami juodesniais už naktá,
Naikinatys jëgos boktai
Ikyla iki dangaus,
Ir vëjø sûkuriuose nenumaldomai
Garsëja senieji užkeikimai.
A pažadintas ritualø
Ikylu i užmarties,
A keliu auktyn
Savo tamsias galias.
Mano vardas leipsnoja
Ikaltas akmenyje,
Kai tamsiøkø ratas meta
Jëgos spindulá.
tai nakties fone
Debesys formuoja mano ženklà.
O, gailesèio vergai,
Stebëkis blogio vizijà!
Gërio sodai bus palaistyti
Neapykantos lietumi!
