Sušokit! Paskutinį šokį! O speigiratyje kaukiantys vilkai, Raitykitės, kaip mirdami raitysitės Prieš akmenį - kur velnias nešė - Prieš akmenį - prieš tylą, Kuri iš kraujo skerdžiamų aukų Išspaudė paskutinį siaubą, Bežadį sielvartą ir įtūžį. Klausykitės! Štai kaukia mirtingieji, nutolę nuo akmens, Niekingai tiesdami Rankas į apgaulingą šviesą. Akmuo, bedvasis luitas, Vėsus kaip mirtingųjų viešpaties lavonas, Kaip įšalas užgesusių akių Mirties nemirtingumas. Raidėm ant antkapio išplaukianti fantasmagorija - Tai jūsų šmėkla simbolių tuštybėj, Tarytum pasiklydus vizija, Prabėgusio gyvenimo, iškalto akmeny, Akmens gelmėj - kaip laiko kapsulėj - Iš praeities į ateitį gabenamas vėsumas, Kuris mirtim užpildys jūsų tuštumas. Juk kosmosas didingas ir be jūsų. Jūs atsimerkdami sukūrėt žvaigždes - Pas akmenį keliaukit užsimerkę. Jisai tamsa, slypinti po kaukole, Jis amžinybė pati savaime.
